Tai ne tik duonos istorija – tai kelių kartų istorija

„Mūsų šeima gyveno Kartenoje. Gyvenome ūkiškai, todėl visą maistą pasigamindavome patys. Mama augindavo gyvulius ir pieno produktus veždavo į turgų. Šventėms ji visada kepdavo duoną ir pyragus. Iš vieno maišymo prikepdavo apie 20 kepalų duonos, kurios mūsų šeima nesuvalgydavo. Kartą mama į turgų kartu su pieno produktais nusivežė ir naminės duonos. Žmonės paragavo, jiems patiko ir pradėjo prašyti atvežti dar. Duonos užsakymų vis daugėjo. Kai mirė tėvas, mama man pasakė: „Kepam duoną.“ Nuo 15 metų mudu su broliu minkėme tešlą. Pusę metų minkėme rankomis… O kai nupirko tešlos minkymo mašiną, tai buvo tikra šventė mums. Iš pradžių kepant duoną kokybės dar trūko – pusė kepalo iškepdavo, o kita likdavo žalia. Vėliau pasistatėme elektrinę krosnį duonai kepti, ir kokybė pagerėjo“, – prisiminimais apie verslo pradžią dalijasi Darius Gaučius. Tai ne tik duonos istorija – tai kelių kartų istorija. Sukūręs savo šeimą, su žmona pasistačiau kepyklą Kiauleikių kaime ir jau 20 metų puoselėjame mano močiutės sukurtą duonos receptą. Šiandien ta pati duona gyvena toliau – mūsų šeimoje, mūsų kepykloje ir žmonių, kurie ją pamilo namuose.